Temos Žymėti visasAtžymėti visus

ministras.jpg

Užsienio reikalų ministras

Linas Linkevičius

Ministro darbotvarkė cv Twitter

L. Linkevičius. Vėl metas visus telkiančiai idėjai, delfi.lt, 2017 m. spalio 20 d.

Sukurta 2017.10.20 / Atnaujinta 2017.10.20 13:22
    L. Linkevičius. Vėl metas visus telkiančiai idėjai, delfi.lt, 2017 m. spalio 20 d.

    Mūsų tauta moka susitelkti, kai to tikrai reikia. Ypač, kai kyla grėsmė, kai iškyla akivaizdi neteisybė. Arba, kai reikia susitelkti pergalei, apginti brangius simbolius.

    Laimingi, kurie patyrė tai savo gyvenime - dalyvavo Baltijos kelyje, Sąjūdžio mitinguose, išlydėdami svetimą kariuomenę, matydami kylant Gedimino pilies bokšte mūsų trispalvę. Pirmą kartą ji buvo iškelta 1919 sausio 1 dieną. Daug kartų istorija į ją kėsinosi, kol penktą kartą iškėlėme 1988 metų spalio 8-ąją. Tuomet sakėme, kad tikime, jog jau visam laikui.
     

    Prieš ketvirtį amžiaus vykusiame referendume dėl svetimos kariuomenės išvedimo dalyvavo rekordinis balsuotojų skaičius - per 76 procentus visų rinkėjų. 90 procentų balsavusių pasisakė už tai, kad buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenė būtų išvesta iš Lietuvos.

    Buvome susitelkę savo kelyje į Europos Sąjungą ir į NATO. Absoliuti dauguma puikiai suvokė, kad euroatlantinė integracija yra vienintelis, gyvybiškai svarbus kelias mūsų šalies išlikimui ir nepriklausomybės įtvirtinimui. Ko gero panašūs jausmai kažkada visus vienijo atgaunant sostinę Vilnių, susigrąžinant Klaipėdą. Telkė ir teikė jėgų, tikėjimo, optimizmo. „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ prieš 78 metus vienijo visą tautą. Nepaprastai pakilus jausmas, kai jauti bendrumą su nepažįstamais, bet vienos idėjos vienijamais žmonėmis.

    Dabar dažnai tenka išgirsti, kad neliko tokių vienijančių, telkiančių, vedančių idėjų. Maža to, kai kas net mėgina abejoti mūsų gebėjimu kurti, laimėti. Kažkaip vis slopiname savyje džiaugsmą, kai kas nors reikšmingo įvyksta ir, atrodo, tiesiog mėgaujamės nesėkmėmis. Pesimizmas ir saviplaka tapo kone ryškiausiu tautos bruožu.

    Suprantu, kad ne viskas mūsų kelyje klostosi taip, kaip tikėjomės ir gerovė į mūsų buitį, kasdienybę ateina lėčiau nei norėtųsi. Vis dėlto raskime jėgų pripažinti, kad per ketvirtį amžiaus, atsitiesę po okupacijos, tapome veiklia, sumania valstybe, sukūrusia tvirtą pamatą savo ateičiai, Europos Sąjungos ir NATO nare.

    Įstoję į Europos Sąjungą 2004 metais buvome viena labiausiai ekonomiškai atsilikusių Europos valstybių. Mūsų pragyvenimo lygis tesiekė 52 procentus Europos Sąjungos vidurkio. Šiandieną jau perkopėme 70 procentų. Pagal BVP vienam gyventojui lenkiame daugelį ES šalių, tarp jų ir dažnai išskiriamus estus. Bet ar daug kas apie tai žino? Kaip ir tai, kad turime greičiausią pasaulyje(!) viešąjį internetą, kad 10 procentų pasaulinės mokslinių lazerių produkcijos pagaminame Lietuvoje, kad pagal Heritage Foundation Ekonominės laisvės indeksą pasaulyje užimame 16 vietą ir t.t. Jei kažką pavyksta pasiekti, nemokame, o ir nenorime džiaugtis. Vietoj to - skubame sumenkinti ar kitaip nureikšminti. Tas nejučia persiduoda į buitį, kasdienybę.

    Jei kažkas pavyksta ir pasiseka, lyg apima kažkoks kaltės ir netikrumo jausmas. Pradedi galvoti, kodėl čia viskas taip gerai, prisimeni kažką bloga ir lyg nusiramini - viskas tvarkoj, blogai kaip visada. Tas susiformavęs jausmas, matyt, lemia ir tai, kad mūsų emigracijos mąstai - vieni didžiausių Europos Sąjungoje. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad išvažiuojantys neturi priežasčių, bet vis tik manau, kad visuotinis savęs menkinimas prie to gerokai prisideda.

    Niekada nemaniau, kad emigrantai yra blogiečiai, išdavikai ar apskritai problema. Juk dėl to ir stojome į Europos Sąjungą, kad mūsų žmonės, ypač jaunimas, galėtų laisvai keliauti, mokytis, dirbti visoje Europoje. Laisvas asmenų judėjimas yra vienas didžiausių Europos Sąjungos privalumų. Išvažiuojančiųjų srautai šiuo metu vyrauja, nes veikia fizikos - „susisiekiančių indų“ efektas - teka ten, kur lengviau. Pasieksim aukštesnį pragyvenimo lygį ir srautai susireguliuos. Ir ne vien dėl ekonominių ar kitokių pragmatinių priežasčių. Juk mūsų žmonės, skirtingai nuo kai kurių kitų tautų, tikrai labiau prisirišę prie gimtųjų vietų, prie įprastos aplinkos ir toli gražu ne visi svetur jaučiasi taip pat jaukiai kaip namie.
    Taigi emigracija tikrai nėra problema, tai yra greičiau iššūkis. Ir kuo labiau suvoksime, kad visi mes, kad ir kur gyventume, kur būtume - ar Vilniuje, ar Londone, ar Čikagoje - turime vienas šaknis, vieną Tėvynę, nuo to būsime tik tvirtesni. Mūsų tiek nedaug pasaulyje, tad nesiskirstykime į ateivius ir išeivius, į Mus ir Juos.

    Marijonas Mikutavičius savo „Trimis milijonais“ priminė, kiek mūsų mažai. Dabar Lietuvoje net dar mažiau, bet pasaulyje turbūt lietuvių ne mažiau nei keturi milijonai.

    Susijunkime, susivienykime ne tik atkurtos Lietuvos šimtmečio proga. Lietuvai reikia visų mūsų ir visi, kur begyventume, galime ir privalome rūpintis savo Tėvyne. Prisiminkime tai, kas mus jungia, o ne kas skiria.

    Daug pastangų, iniciatyvų, ieškojimų vyko dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Mėginome Seime išnaudoti visas galimybes. Deja, paskutinis bandymas, kaip neseniai paaiškėjo, taip pat nebuvo vaisingas. Visi mėginimai „atsimuša“ į teisinius, Konstitucijos reikalavimus. Tik referendumu galime išspręsti šią dvigubos pilietybės problemą.

    Tad susivienykime visi, visos politinės partijos, judėjimai, susitelkime tam, kad dar kartą pasakytume sau ir pasauliui, kiek mūsų yra, ir kad mes visi prisiimame atsakomybę už mūsų krašto ateitį, kad visi negailėsime jėgų, entuziazmo, kūrybinės energijos tam, kad Lietuva klestėtų. Prisiminkime, kad Lietuva yra ten, kur plaka lietuviška širdis, kur skamba lietuviška daina, kur Lietuvos sūnūs ir dukros rūpinasi savo vienintele Motina - Tėvyne.

    Pasiruoškime visuotiniam referendumui dėl dvigubos pilietybės. Geriausias tam laikas būtų 2019 metų Prezidento rinkimų metu. Juk mums vėl reikia visą tautą telkiančios idėjos.

    Naujienlaiškio prenumerata